- palūpis
- palū́pis sm. (1), pãlūpis (1)
1. veido dalis, esanti žemiau lūpų: Palū́pis atkritęs, snauda kaip kumelė saulėtekė[je] Pln. Miegta išsižiojęs, pãlūpį paleidęs Gršl. Palūpis jam virpa, širdis plaka – kuo nesprogsta Žem. Veltui Mortelė stengėsi sulaikyti ašaras, veidelis jos vis raukėsi, palūpis drebėjo, o iš žydrų akučių biro ašaros lyg žirniai LzP. ║ gyvulio snukio apatinė dalis: Nutvėrė už to atkištojo palū́pio ir veda Vkš. Biškį smarkiau patempei – lauž anam (arkliui) pãlūpį Mžk. Sugriebė ranka už palūpio ir pakėlė nuleistą [arklio] galvą rš. ║ skerdienos dalis prie gyvulio apatinės žiaunos: Kiaulės palū́pio labai skani mėsa Lkš. Tą palū́pį du sykius virsi, i neliks Erž. Visos kiaulės galvos nesukapok pietams – palū́pį kitam kartuo palik Vkš. Aš anam į porciją visumet dedu pãlūpį KlvrŽ.
2. Gd vieta po apatine lūpa: Besiskusdamas pãlūpį įpjoviaus Skd. Smurglis nutįsęs lig pãlūpio Skd.
3. vieta už lūpos: Už palū́pio užsipila [anodijos] i laiko Grd.
4. (kirvio) išpjova, karpas: Kirvio palūpis yr vinims traukti Krš.
5. BTŽ bot. žiedo apatinės lūpos vidurinis narelis: Palūpis (labellum) – teip vadinas apatiniasis lezgis karūnos nasrintos P.
◊ aviẽs palū́pis statyti dantys: Teip smulkiai supjaustyti – kaip man su aviẽs pãlūpiu gerai kramtyti Ms.palū́pį atmèsti iron. nusiminti, apsiblausti, atrodyti nuvargusiam: Ko tu toks palū́pį atmẽtęs?! Rs.
Dictionary of the Lithuanian Language.